Lietuvos laivų konstruotojai

Laivelio techniniai duomenys:

-ilgis 3,1 m;
-plotis 1,23 m;
-vaterlinijos ilgis 3 m;
-liugerinė, 6,34 kv. m. dviejų rifų burė;
-stiebo aukštis 4 m;
-rėjos ilgis 2.5 m;
-atstumas tarp burės halsinio ir piko kampų 4.35 m
-giko ilgis 2,48 m;
-paruošto plaukimui laivelio svoris 45 kg.

Kadaise kažkas gerai pastebėjo: „vyrai visada lieka vaikais; tiesiog jų žaislai tampa brangesni“. Na, kone kiekvienas anksčiau ar vėliau susigalvoja kokį nors hobį, pramogą laisvalaikiui, ir, kitiems kraipant galvas, imasi „žaisti“. Tačiau vargas tiems, kurie savo laisvalaikiui išsirinko buriavimą. Ne tik todėl, kad „jachta yra skylė vandenyje, į kurią metami pinigai“, bet ir todėl, kad į tą skylę, anksčiau ar vėliau, tiesiogine ar perkeltine prasme, įkrenti ir pats. Išlipti – jau sunkiau.

Buriavimu susidomėjau, apie 2009-sius metus, studijuodamas, kuomet mergina, su kuria tada draugavau, man pasiūlė vasarą pasistatyti plaustą, o aš, pusę vaikystės ir taip praleidęs baidarėse, nusprendžiau šiam darbui įkinkyti vėją. Plausto ir burės kombinacija nepasiteisino, tačiau vėjas spėjo perpūsti galvą, ir (turbūt) visam gyvenimui užkrėtė aistra pažaboti šią gamtos stichiją. Kitais metais, skaičiuodamas varganus studentiško biudžeto centus, perdariau plaustą į katamaraną, panaudojęs „nurašytus“ kanalizacijos vamzdžius. Kitas dvi vasaras – kirtau medžius, rankiojau šakas, apiburindamas dvi žvejybines valteles, kurios tam buvo visiškai netinkamos. Viskas iš studentiško „biednumo“, košės galvoje trūkumo ir nenumaldomo noro atsiplėšti nuo kranto.

Bebaiginėdamas laužyti dantis studentiška duona, tariau sau: gana išradinėti dviratį, metas pasistatyti padorią burinę valtį – vadinamąjį švertbotą. Ir, per vienerius metus, krimsdamas knygas ir straipsnius apie laivų statybą (iš profesijos esu muzikantas, be jokio inžinerinio išsilavinimo…), konsultuodamasis su draugais, pažįstamais, įvairiuose internetiniuose forumuose, gavęs patarimų net iš JAV marinistinės inžinerijos universitetų profesorių bei vieno žymiausių pasaulio burių siuvėjų Todd Bradshaw, paruošiau savos kūrybos laivelio brėžinius. Paties išsikelti reikalavimai privertė gerokai pasukti galvą – burvaltė, skirta dviem (bet lengvai valdoma ir vieno), nedidelio svorio (iki 35kg), nesunkiai užsikeliama ir transportuojama ant mašinos stogo be pagalbininkų, sąlyginai didelio burių ploto ir lengvai išjudinamo korpuso, nes ežerai, kur plaukioju, vėju vaišina suvalkietiškai. Ir, be abejo – pakankamai paprasta pasigaminti, neturint rimtų dirbtuvių, staklių ir kitų brangių mechanizmų. Biudžetas, buriavimo sporto standartais, kuklus – 450 eurų, įskaičiuojant burę ir dar tiek pat skiriant įrankiams. O čia dar ir viską gerokai apsunkinantis faktas, kad Lietuvoje gauti medžiagų tokiai specializuotai gamybai yra, švelniai tariant, galvos skausmas. Nepaisant jo, po ilgo projektavimo ir daugkartinio per-projektavimo, burvaltės brėžinys pagaliau išlindo pro spausdintuvo plyšį.

Kadangi konsultantams iš užsienio buriuotojų forumų buvau pažadėjęs pristatyti savo kūrinį, dar prieš „įsikraustydamas“ į dirbtuves paruošiau visas Mėletėlės statybos instrukcijas ir išsamius brėžinius paskutinei patikrai. Greitai to pasigailėjau: ekspertai, detaliai išanalizavę mano darbą, eilinį kartą sukėlė sumaištį: „negerai, daryk kitaip!”
Sunku buvo nugalėti prisirišimą prie metus laiko nešioto „kūdikio”. Iki suplanuotos statybų pradžios liko tik mėnuo, spaudžia studijų baigiamieji egzaminai, darbas puse etato… Vėl naktimis varvinau akis prie kompiuterio, kol galiausiai išgryninau galutinę laivo konstrukciją. Su nemažai rizikingų, nepatikrintų dizaino sprendimų. Šios versijos nusprendžiau jau neberodyti ekspertams.
Vietoje to, padedamas artimųjų, išrinkau laivelio vardą – „Mėletėlė“. Pagal senovės baltų spalvų ir dažų deivę. Po paskutinio perprojektavimo Mėletėlė gerokai pasikeitė. Korpusą nusprendžiau daryti iš penkių, o ne keturių faneros plokščių, atsisakiau centrinės ir galinės sėdynės bei irklavimo įrengimų, bortuose suprojektavau plūdrumo bakus.

Likus keletui savaičių iki laivo statybos pradžios sukėliau nuotaikingą ir aštroką diskusiją Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. buriuotojų bendruomenėje, į kurią kreipiausi teiraudamasis, kur Lietuvoje galima gauti jūrinės faneros. Atsirado susidomėjusių mano projektėliu, o jų domėjimasis paskatino mane išsiplėtoti su pasakojimu bei papildomais klausimais. Kai kurie groups’o nariai nedviprasmiškai leido suprasti, kad įkyrėjau. Bendruomenė suskilo į dvi stovyklas: vieni skatino ir palaikė Mėletėlės statymo sumanymą, kiti teigė, kad tai yra nesąmonė, pasmerkta žlugti. Jau verčiau tiesiog nusipirkčiau kokį padėvėtą švertbotą. Negalima nepaminėti, jog atsirado tokių, kurie siūlė pagelbėti kontaktais, transportu, o Ernestas netgi pasiūlė atiduoti savo seną laivelį, jei pažadėčiau saugiai paplukdyti juo JBS bendruomenės narius. Aišku, prieš tai laivelį reikėtų suremontuoti ir stiebą surasti… Gerai pasvarstęs dosniu pasiūlymu taip ir nepasinaudojau. Matyt noras sukurti kažką savo nugalėjo sveiką protą. Taip pat diskusijos metu buvo išreikšta nuomonė, jog tai, ką pastatysiu, bus „kažkas, bet ne laivas“. Labai smalsu, ar šis nepatiklumas dar vis gyvas?

Vos išsilaikęs baigiamuosius egzaminus, puoliau „atostogauti“ garaže, kuriame mano buvusios draugės tėvai maloningai leido vykdyti laivo statybas. Jei tik jie būtų žinoję, kas iš to garažo liks… Susipirkęs įrankius ir medžiagas pasigaminau darbastalį su integruotomis staklėmis, porą „ožių“, netgi įrankį pastoviu kampu galąsti obliaus geležtę (nes kur gi Lietuvoj tokį nusipirksi…). Vien šis pasiruošimas užtruko 5 ar 6 dienas.

Nors švertboto dizainas projektavimo metų eigoje keitėsi smarkiai, esmė nepakito: prieštaringai vertinama stitch&glue faneros, epoksidinės dervos ir stiklo audinio konstrukcija. Laivė formą įgavo lėtai, nuo grafiko buvo atsiliekama vis daugiau su kiekviena diena. Nesėkmės po nesėkmių, nauji kasdieniai iššūkiai, beviltiški „o viešpatie, ką aš padariau“ momentai, ir, nepaisant visko, pamažu platėjanti šypsena, kai visa tai ėmė panašėti į valtį…

Eigoje ne kartą atrodė, jog dabar jau „šakės“, viskas baigta. Dažnai tekdavo improvizuoti, keisti planus, kartais – tiesiog ilgai sėdėti kėdėje susiėmus už galvos… Ir visgi, praėjus beveik mėnesiui nuo statybos pradžios, Mėletėlė buvo pirmą kartą išnešta į dienos šviesą – išbandytas paties tekintas stiebas, rėja bei gikas. Kitą dieną – jau dažymo bei lakavimo darbai. Dirbtuvės patapo žmogaus-voro buveine – sudėtingas virvių ir virvelių raizginys, laikantis džiūstančias dalis, kad neprisiliestų viena prie kitos, nerinktų dulkių…

Ir vieną dieną staiga supratau jog priešais mane – baigta Mėletėlė, visame savo grožyje.

Ilsėtis nebuvo kada: kitas etapas, burė. Bent kiek protingesnis žmogus būtų ėjęs pas burių meistrą, ir palikęs ten mėnesio algą, tačiau aš ryžausi apsiburiuoti pats. Kadangi Lietuvoje gauti dakrono ar kitokios burinės medžiagos beveik neįmanoma, nesumokėjus kaip antrąkart už patį laivą, griebiausi pigaus, greito ir patikrinto varianto – Senukuose parduodamos Tyvek difuzinės plėvės, skirtos dengti namams, nuo drėgmės izoliuoti stogus, ir t.t…. Kitaip tariant, viskam, išskyrus bures. Vyliausi kad ši medžiaga, suklijuota dvipuse lipnia juosta iš kanceliarinių prekių, atlaikys bent vieną sezoną. Perskaitęs 5 knygas apie burių siuvimą, nusprendžiau šią burę „pasiūti“ pagal visas taisykles ir tradicijas – su platintomis siūlėmis, sluoksniuota priekine škatorina, išgaubtomis ir įdubusiomis likusiomis škatorinomis, daugiasluoksniais kampais… Bei paslaptingais liugerinių burių niuansais. Naiviai tikėjausi, jog siuvimo mašina susitvarkys su Tyvek ir lipnios juostos kombinacija. Prasikankinęs dvi savaites su dviem skirtingomis siuvimo mašinomis, galiausiai kritau nelygioje kovoje, nuolankiai taręs – „jei to negali padaryti su lipnia juosta, naudoji per mažai lipnios juostos“…

Pirmą kartą rangautas buvo surinktas kaime, saugiu atstumu nuo artimiausio vandens telkinio. Ištaisytos mažos klaidelės, šen bei ten „pabrūžinta“ pjūkliuku… Pasirodo, liugerinės burės derinimas – menas su juodosios magijos priemaiša, kurio net po mėnesio praktikos nedrįsčiau teigti įvaldęs.

Kaip mano geras draugas ir buriuotojas Gene Rosson iš JAV kartą pasakė, „mažosios valtys nekrikštijamos šampano buteliu į forštevenį. Jos yra metamos į vandenį, ir meldžiamasi, kad plūduriuotų.“ Taip ir įvyko pirmasis „Mėletėlės“ paleidimas. Pasikviečiau pora gerų draugų, ir su jų pagalba bei palaikymo šūksniais, Mėletėlė pirmą kartą palietė seklius Kauno Lampėdžių karjero vandenis.

Nors mano buriavimo patirtį geriausiu atveju galima pavadinti kuklia, Mėletėlė buvo atlaidi klaidoms, ir pati noriai spruko nuo kranto. Kaip ir tikėtasi, mažiausias vėjo gūstelėjimas ją lengvai išjudindavo iš vietos, balansas buvo lengvas ir malonus, vairo klausė puikiai, o laviruotė netapo nuobodžiu zigzagavimu pirmyn-atgal. Pirmą kartą plaukiau burvalte, kurią reikėjo ne raginti ir prievartauti, o tiesiog jai netrukdyti… Bandomojo (tyčinio) apsivertimo metu šoninių plūdrumo bakų konstrukcija pasiteisino – Mėletėlė laikėsi vandens paviršiuje, o atvertus viduje vandens tebuvo pora kibirų. Reikia pastebėti, jog net dviese štilio sąlygomis ją paguldyti ant šono buvo ganėtinai nelengva.

Pirmasis plaukimas praėjo be didelių nuotykių, jei nesureikšmintume švertu išartų Lampėdžių seklumų, skriejant apie 4 mazgų (7.4km/h) greičiu. Po nedidelės iškylos ant kranto, sutrumpintos artėjančių rūškanų lietaus debesų, Mėletėlė vėl sėdo ant mašinos stogo, o krikštytojų kompanija išsiskirstė – iki kito karto. Visi gyvi, niekas nenuskendo: pirmasis išbandymas įveiktas.

Keletą video vaizdų apie pirmą Mėletėlės paleidimą galima pasižiūrėti čia.

Nors Mėletėlė buvo sukurta dviems keliauninkams, dėl nesusiklosčiusios asmeninės situacijos toliau teko plaukioti vienam. Laivę ant mašinos stogo nuvežiau prie Sartų (Dusetų rajonas), ir tris savaites sukinėjau ratus šiame šakotame ledyninės kilmes ežere, apsuptame kalvų ir miškų, sukuriančių nenuspėjamus, gūsingus ir sūkuringus vėjus – kai jų išvis būna. Vienas pirmųjų plaukimų baigėsi liūdnai – patekęs į audrą, sulaužiau giką, ir taip išmokau vertingą pamoką: jei burės pėda nepririšta prie giko, geriau prie jo vidurio šoto taip pat nekabinti… Laimei, kartu su laiveliu atsivežiau ir epoksidinės dervos nenumatytiems remontams. Po dviejų dienų Mėletėlė vėl skrodė vandenį. Plaukiojau beveik kiekvieną dieną, treniruodamasis, reguliuodamas šią neįprastą ir sudėtingą burę, mokydamasis, kaip elgtis su štiliniu vėju, kuris bet kurią akimirką gali atnešti medžių šakas laužantį gūsį – Sartų ežero ypatumai.

Rekordinė iškyla buvo rugpjūčio 20d., kuomet, prognozei žadėjus stiprų pietvakarių vėją iki pat nakties, ryžausi perplaukti visą ežerą išilgai, iki Dusetų miesto. Į vieną pusę – 12 km, ir atgal tiek pat, o, kaip žinoma, zigzagais plaukiantiems burlaiviams atstumas kartais ir padvigubėja, ir patrigubėja… Teko nemažai paklaidžioti painiuose ežero sąsiauriuose ir vingiuose, ieškant bent švelniausio dvelksmo upės siaurumo praplaukimuose, saugantis pelkynų, seklumų, ir gausios povandeninės augmenijos… Nepaisant to, Dusetas pavyko pasiekti tik po 4 valandų, didžiąją laiko dalį kapanojantis priešvėjiniais kursais. Trumpas išsilaipinimas, išdidus pasivaikščiojimas, vietiniams stebintis mano laiveliu, ir – kelionė atgal.

Vienas iš Merfio dėsnių, skirtas dviratininkams – į kurią pusę bevažiuosi, vėjas pūs į veidą – dar labiau galioja buriuotojams. Vos pasukau Mėletėlę namų link, Bangpūtys pasisuko kartu. Viltys apie lengvą pavėjinį grįžimą subyrėjo, tačiau pamaniau – na, bet nieko tokio, tik dar 4 valandos laviruotės, – tačiau jau po pusvalandžio jėgos iš aukščiau „išjungė“ vėjo likučius, ir ežeras tapo stiklinis. Nenumaldomai vakarėjo, o nuo namų mane skyrė dar apie 10 kilometrų. Mėletėlė stovėjo vietoje kaip su inkaru. Faktas, jog į šią ilgą kelionę nepasiėmiau maisto, nublanko prieš šiurpų supratimą, jog namie palikau ir irklą… Ko tik neteko išbandyti – valties siūbavimas, „malimas“ vairo plunksna, burės „pompavimas“… Kol galiausiai, įbaugintas artėjančių sutemų, paaukojau savo marškinius, ir, jais apvilkęs plaštaką, pradėjau irtis. Laimei, likus paskutiniams kilometrams iki namų, prie manęs priplaukė vienas geriausių Sartų ežero žvejų, ir padėjo parsiirti namo. Į uostą grįžau 1-ą valandą nakties. Dar viena pamoka: nė žingsnio iš namų be irklo…

Iš viso Sartuose surengiau bent 12 ilgų išplaukimų, kurių metu nuotykių buvo apsčiai. Tuzinas apsivertimų, sulaužytas gikas, slėpynės užuovėjose nuo audros, burės remontas ant vandens, improvizuoti takelažo patobulinimai iš atliekamų virvių, „žmogus už borto“ treniruotės, vietoj žmogaus už borto mėtant vandens pompą… Taip pat išsilaipinimai negyvenamose salose, kur „žmogaus koja dar nebuvo žengusi“ (tačiau palikta tuščių butelių ir skardinių), laimėtos lenktynės laviruotėje prieš porą pradedančiųjų burlentininkų, taip pat – prieš motorinę valtį (!), kuomet man nurimo vėjas, jai – sugedo motoras. Vėjas sugrįžo, o motorą pataisyti taip greitai nepavyko… Simboliškas kuriozas, paliekantis ką pamąstyti apie labai panašią žmogaus priklausomybę nuo gamtos ir savo kūrinių.

Tačiau ko gero linksmiausias nuotykis buvo vieną šiltą vakarą grįžtant namo. Vėjas jau rimo, kursas – fordevindas, tad nusprendžiau išsitiesti ant Mėletėlės dugno ir pasnūduriuoti, viena ranka prilaikydamas rumpelį, ir stebėdamas kryptį pagal nuo burės krentantį šešėlį. Iš šono pažiūrėjus, valtis atrodė tuščia. Mano kursas susikirto su po ežero vidurį besiirstančia šeimynėle – vyras, žmona, ir jų gal 10 metų berniukas. Vėjui vos bedvelkiant, galėjau puikiai girdėti, ką jie savo valtelėje šnekėjo. Ir taip man praplaukiant pro šalį, vaikis staiga sukliko – „mama, žiūrėk! Vaiduoklių laivas!!!”… Užsikvatojau taip, jog vos neatsidūriau vandenyje. Gaila, kad neturėjau skeleto rankos – būčiau iškėlęs virš borto ir pamojavęs…

Projektuodamas Mėletėlę, aš tikrai neplanavau jos versti lenktyniauti. Jau pirmuosiuose etapuose buvo nuspręsta – prizminis koeficientas bus žemas, kad valtelė būtų lengvai išjudinama prie silpniausių vėjų, tačiau to kaina – mažas ir sunkiai pasiekiamas maksimalus greitis… O liugerinė burė, puikiai tinkanti nenuspėjamoms ir gūsingoms sąlygoms, taip pat nėra labai efektyvi kylant į vėją. Na, ir jau neminint silpniausios grandies laive, įsitaisiusios tarp šoto ir rumpelio. Tačiau kai mano geras draugas Marius Ivaškevičius užsiminė, jog netoliese vyks Palūšės regata, nusprendžiau, jog nesudalyvauti būtų nuodėmė… Blogiausiu atveju atimsiu iš kažko paskutinę vietą!
Mėletėlė buvo greitai pakrauta ant mašinos stogo, ir nepraėjus nei valandai, žvelgiau į stiproko vėjo šiaušiamus Lūšių ežero vandenis. Mano valtelė atrodė ganėtinai keistai šalia kitų, kur kas brangesnių ir profesionaliau pagamintų burlaivių…

Lenktynės, kaip ir visi išbandymai, greitai parodo trūkumus ir pasiruošimo stoką. Ir taip, likus vos porai minučių iki pirmojo starto, supratau, jog mano burės antrojo rifo rifbanto rifštertai yra per trumpi, kad apimtų visą burės perteklių ir giką… O kadangi tą akimirką siautėję gūsiai kėlė nerimą, nedrįsau plaukti pilna bure. Laimei, spėjau suraišioti naujus rifštertus iš atliekamų virvelių, ir įšokti į Mėletėlė dar prieš starto signalą. Besisukinėdamas prie savo akivaizdžiai savadarbės valties, sulaukiau ne vieno rūstaus ir nepatiklaus žvilgsnio iš buriavimo sporto veteranų…

Kiaulystės dėsniai suveikė pilnu pajėgumu – dar neįpusėjus maršruto, vėjai aprimo, ir, nusprendęs surizikuoti, paaukojau dvi minutes, kurių metu išrifavau pilną burę. Rezultatas pasiteisino – prarastas pozicijas atgavau, nors ir tolesnių varžovų pasivyti jau nepavyko. Po kelių etapų tapo ganėtinai aišku, kurie laivai paliks mane toli savo kilvateryje, o su kuo dar įmanoma varžytis: tai savadarbis trimaranas, kuris visada atplaukdavo paskutinis, pramoginis – pusiau lenktyninis katamaranas su dviejų jūreivių įgula, ir Dariaus Viržonio „Vasara“. Pastarieji du laivai buvo gerokai aukštesnės pajėgumo klasės nei mano „Mėletėlė“, tačiau vienu metu vėjams gerokai aprimus, išryškėjo mano laivės pranašumas – ji juk ir buvo sukurta tokioms sąlygoms. Ir tik tada turėjau šansų rungtis su gerokai tobulesniais laivais ir jų labiau patyrusiais kapitonais.

Prieš paskutiniuosius plaukimus, savo klasėje pretendavau į garbingą antrąją vietą (jei gerai pamenu, iš keturių dalyvių šioje klasėje). Vėjas sustiprėjo ne juokais, ir, vydamasis už poros šimtų metrų nuo manęs plaukiantį Darių Viržonį ir jo „Vasarą“, staiga išvydau, kaip jo švertbotas paguldė bures ant vandens. Pirmoji mintis – „antra vieta mano!”. Tačiau, man artėjant bėgo minutės, o Dariaus laivas nesikėlė. Sunerimau, ir pakeičiau kursą link jo. Tenai jau sukinėjosi vienas iš katamaranų. Situacija greitai tapo aiški: „Vasaros” švertas iššoko iš šulinio, ir nėra už ko užsikabinti, kad ją atverstum. Bangos šiaušėsi, vėjas nešiojo purslus, košė žvarba, iki artimiausio kranto – bent šimtas metrų. Apimtas nepasverto jaunatviško heroizmo, sugalvojau šokti iš Mėletėlės, paliekant ją partempti katamaranui, kol aš padėsiu Dariui atversti jo „Vasarą“. Skubėjimas, nesusišnekėjimas ir bangų sūpavimas baigėsi nesėkmingu šuoliu ne į vandenį, o ant vairo mechanizmo. Šiurpus „trakšt”… Bet nebuvo laiko ištirti, kas nutiko. Priplaukiau prie Dariaus, ir, sujungę jėgas, ilgai ir sunkiai vartėme jo „Vasarą”, kol galiausiai, priplaukus kitam katamaranui, pavyko prišvartuoti abu laivus vieną prie kito, ir visi drauge nudreifavome į krantą. Mėletėlė partempta laukė ant smėlio. Vyliausi, kad sulaužiau tik vairą… Deja, šis pasirodė esąs stipresnis už trancą, ant kurio buvo pakabintas.

Ir taip mano pasirodymas Palūšės regatoje baigėsi anksčiau laiko. Prarastas trancas – tačiau įgytas draugas, po šiurpių nuotykių maloningai pakvietęs pasivaišinti arbata ir sausainiais su jo gausia šeimyna. Vėliau, grįžus prie Sartų, per vieną vakarą laivagalį pavyko suremontuoti stebuklingąja epoksidine derva ir krūva medvaržčių. Visa laimė, kad automobilio bagažinėje vežiojausi pusę savo dirbtuvių… Ir taip po kelių dienų Mėletėlė vėl skrodė vietinius vandenis.

Protingi žmonės pasimoko iš savo klaidų. Likusieji… Daro ką darę. Tad, kai po savaitės atėjo metas Kupiškio regatai, pamiršęs vos tragiškai nesibaigusius Palūšės nuotykius, vėl užsimečiau savo Mėletėlę ant mašinos stogo, ir po valandėlės jau mirkiau ją naujuose vandenyse. Orai buvo kur kas draugiškesni nei Palūšėje, vėjas – pastovus ir nuspėjamas. Tik šįkart flotilėje buvo sunku rasti lygių varžovų, išskyrus praeitoje regatoje taip pat dalyvavusį savadarbį trimaraną. Visi likusieji plaukė kur kas pajėgesniais laivais. Mano kategorijoje (savadarbių ir laisvos gamybos laivų) buvo dar du dalyviai, kurių gebėjimai ir patirtis man daug šansų varžytis nepaliko.

Tačiau netipinis varžybų maršrutas (pirmosios dvi atkarpos – halfvindo ir fordevindo kursai, trečioji – laviruotė), vienu metu labai nurimę vėjai ir įžūlus startas leido man kelioms sekundėms pasidžiaugti antrąją vietą visoje flotilėje (12 dalyvių), – iki kol mane aplenkė milžiniškas lenktyninis katamaranas… Ir visgi, tokiomis sąlygomis iki trečiosios atkarpos dažniausiai pavykdavo išlaikyti tiek pat varžovų už savęs, kiek jų buvo priešais, tačiau laviruotėje tekdavo kristi į galines pozicijas, ypač prie bent kiek stipresnių vėjų. Jau po kelių etapų Tyvek burė priminė man, kad jos gyvavimo laikas eina į pabaigą – viršūnėje išsileido siūlės, ir, ant paplūdimio smėlio ir akmenų teko daryti improvizuotą remontą pasiruoštais lipnios juostos lopais, turint tik poros minučių pertrauką iki kito lenktynių etapo…
Ir visgi, nepaisant mano laivelio nekonkurencingumo, keliuose etapuose užvirė arši kova su švertbotu „Topaz“, valdomu Vytauto Augustino bei jo kolegos (kurio vardo nežinau) – kartais taktikos ir nuožmumo dėka pavykdavo šį nepalyginamai pajėgesnį varžovą iki laviruotės išlaikyti savo burės užuovėjoje. Taipogi, trečiojo lenktynių etapo metu priešvėjiniame kurse turėjau įnirtingą dvikovą su Laser (ar labai panašiu) švertbotu plaukusiu buriavimo veteranu Zenonu Valkūnu, vėliau užėmusiu 1-ąją vietą savo klasėje. Prasilenkdavome, pasiekdavome skirtingus ežero krantus, ir vėl susitikdavome ežero viduryje. Tačiau po 4-ojo prasilenkimo mano „naujoko sėkmė“ išsisėmė, ir finišavau minute vėliau. Galiausiai, po visų keturių kraugeriškų etapų, teko susitaikyti su 3-iąją vieta savo klasėje, bei keistu apdovanojimu „Jauniausiam regatos dalyviui“. Iki dabar nesuprantu, koks čia pasiekimas, būti jauniausiu. Geriau organizatoriai išrinktų gražiausią savadarbį laivą..!

Grįžus į gimtąjį Kauną, Mėletėlė buvo dar porą kartų paleista Lampėdžių karjere, plukdant draugus, gaudant paskutinius vasaros saulės spindulius. Išskyrus tranco, giko lūžius ir nusilupusius dugno dažus, manoji laivė atlaikė savo pirmąjį sezoną be priekaištų, pateisindama visus lūkesčius, kuriuos į ją dėjau projektavimo ir statybų metu. Silpniausia grandis – burė – bus pakeista į rimtesnę, kadangi Kupiškio marių regatos metu sutiktas kolega buriuotojas nurodė, jog Lietuvoje visgi įmanoma gauti burinės medžiagos, „pigiau grybo“ (kaip vėliau paaiškėjo – dar pigiau). Ta proga ketinu padidinti burės plotą, nes dabartinis, nors ir gerokai didesnis nei tipinių tokio dydžio valčių, yra nepakankamas ypač lengvo vėjo sąlygomis, kurios, deja, vyrauja didžiąją viso buriavimo sezono dalį. Taip pat laukia dešimtys smulkesnių pataisymų ir patobulinimų – Mėletėlė to verta. Nors šiltus orus iš Lietuvos Šiaurys jau išpūtė, kitą vasarą mėlyna valtelė vėl skros Lietuvos ežerų vandenis – o galbūt kada nors paragaus ir sūresnių.

Vėjo, vėjo, vėjo!

Padėkos

Šio projekto metu man tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo gausybė žmonių, savo patarimais, pasiūlymais, perspėjimais, pasidalinta patirtimi, palaikymu, kritika, įkvėpimu. Norėčiau juos čia paminėti – daugumą žinau vardais, tačiau su kai kuriais vėliau susisiekti nepavyko, tad įvardinsiu jų slapyvardžius internete.

Marius Ivaškevičius – geras draugas, buriuotojas, įkvėpęs užsiimti šia veikla tada, kai kiti tik juokėsi iš mano pirmojo projekto.

Veronika Kulikauskienė – JBS bendruomenės narė, besąlygiškai pasiūliusi transportą, gabenant statybines medžiagas Mėletėlei, nors to ir neprisireikė.

Ernestas Vaitkevičius – taipogi iš JBS bendruomenės, dosniai pasiūlė atiduoti savo seną valtelę su sąlyga, kad būčiau paplukdęs JBS narius po Kauno Marias.

Forumo www.boatdesign.net dalyviai:
Tom Lathrop, Raf Ronchet, Thomas de Meijer, Phil Sweet, Ray Watson, Peter Chopelas, Sailplan, GTO – forumo nariai, buriuotojai, inžinieriai, jūriniai architektai, profesionalūs ir mėgėjiški laivų statytojai, paaukoję ne vieną valandą, atsakinėdami į mano užduotus klausimus, duodami patarimus, vertindami mano atliktus „namų darbus“.

Ypatingos padėkos

Tim Deacon, Bob Cornwell, Mark Vanden Wymelenberg – trys ištikimi forumo www.boatdesign.net patarėjai, padėję ne tik Mėletėlės, bet ir ankstesnių projektų metu; jie visada atsakydavo į pačius kvailiausius klausimus, ir niekada nepraleido progos paraginti „padaryk dar geriau“.

John Perry, Richard Woods, NoEyeDeer taip pat labai daug laiko skyrė stebėdami ir konsultuodami Mėletėlės projektavimą, pasiūlė netradicinius sprendimus, pasidalino savo pačių projektų paslaptimis.

Todd Bradshaw (www.forum.woodenboat.com) – vienas žymiausių šių laikų burių siuvėjų, visados dosniai pasidalinantis savo neeiline patirtimi net su pačiais „žaliausiais“, negailintis laiko atrašyti su neeiliniu išsamumu ir detalumu. Pagelbėjo subalansuoti Mėletėlės liugerinės burės dizainą, atskleidė porą amato paslapčių.

Gene Rosson – kadaise jau minėtame www.boatdesign.net sutiktas buriuotojas ir inžinierius, su kuriuo vėliau turėjau garbės susidraugauti asmeniškai, ir, pagal absoliučiai išskirtinę pagalbą bei žinias, kurias jis man padovanojo, turbūt galėčiau jį vadinti savo neoficialiu mokytoju. Gene savo patarimais ne kartą išgelbėjo Mėletėlės statybas, kuomet buvau užstrigęs ar padaręs baisias klaidas, vėliau per atstumą mokė mane buriavimo paslapčių. Jis taipogi atsiuntė siuntinį iš JAV, dovanodamas įvairių rangauto detalių, be kurių Mėletėlės paruošimas būtų buvęs kur kas sudėtingesnis ir brangesnis. Neeilinio dosnumo ir kilniaširdiškumo žmogus, kuriam niekada iki galo negalėčiau atsidėkoti.

Darius Viržonis – palaikęs, kuomet kreipiausi į JBS buriuotojų bendruomenę, pataręs, kaip suremontuoti Mėletėlės trancą, o vėliau pasiūlęs patalpinti Mėletėlės nuotykių istorijas į savo svetainę „Mažasis burinis laivynas“. Šį pasakojimą taip pat gali rasti ir ten, taip pat ir anglų kalba: http://www.mazasislaivynas.lt

Straipsnio autorius: Justinas Rubinovas  

21016046 1843772532316087 8906786098195235175 o20988440 1843772492316091 9104915242807652096 oDSC01583DSC04222DSC04193IMG 20180512 104423IMG 20180512 10444820170806 10495620170806 11420540143877 10214056319294983 2710982670040432640 o